Pelėsinių grybų įvairovė

Pelėsiniai grybai yra ypač įvairūs, o kiekviena rūšis gali turėti net kelias dešimtis porūšių, kas apsunkina teisingą priskyrimą pagal spalvą. Pavyzdžiui, ta pati Penicillium gentis gali pasirodyti įvairiomis spalvomis, priklausomai nuo porūšio.

Juodas pelėsis
Juodos spalvos atspalvių įvairovė priklauso ne tik nuo grybelio rūšies, bet ir nuo jo vystymosi etapų. Svarbus veiksnys yra aplinka, kurioje grybelis auga. Dažniausiai juodojo pelėsio sporos randamos šiose rūšyse:

• Ulocladium. Ši rūšis, priskirta ketvirtai patogeniškumo grupei, ne tik pažeidžia statybines medžiagas, bet ir gali daryti žalą maisto produktams, ypač esant dideliam drėgmės lygiui.

• Cladosporium. Šis grybas pradiniame vystymosi etape neturi spalvos, tačiau vėliau gali pasikeisti. Kladosporijų rūšys kelia rimtą pavojų augalams ir jų sėkloms. Joms augti reikia nedidelio drėgmės kiekio ir žemos temperatūros. Jos dažnai pastebimos lauke, ypač vasarą, o kai kurios rūšys, vadinamos „žibalo grybais“, sugeba augti ant dyzelinių degalų ir kitų kuro liekanų.

• Penicillium. Ši grupė turi didelę reikšmę tiek ekosistemai, tiek farmacijos pramonei, nes kai kurios rūšys, pavyzdžiui, Penicillium marneffei, yra ypač pavojingos žmonių sveikatai, priklausydamos trečiai ir ketvirtai patogeniškumo grupėms.

• Alternaria. Priklausantis ketvirtai patogeniškumo grupei, šis grybas plačiai paplitęs ir gali užkrėsti daržoves bei vaisius. Kartais jis aptinkamas ir ant žmogaus odos ar kvėpavimo takų, sukeldamas alergines reakcijas.

• Aspergillus. Šis grybas priklauso aukštesnėms pelėsių grupėms ir gali sukelti aspergiliozę, dažniausiai paveikiančią plaučius. Grybiena balta, o sporos juodos, dažniausiai aptinkamos uždarose erdvėse.

• Chaetomium. Su tradicine juoda spalva, šis grybas paplitęs dirvožemyje, ore ir sėklose. Optimaliausia augimo temperatūra yra nuo 25 iki 35 laipsnių Celsijaus, o jis gali sukelti alergines reakcijas ir net pavojų žmogaus virškinimo sistemai.

• Phoma. Atstovaujanti ketvirtai patogeniškumo grupei, šio grybo grybeliniai audiniai yra juodi, o sporos – bespalvės.

• Wallemia. Priskirta kserofilams, ši rūšis gali išgyventi sausoje ir karštoje aplinkoje. Jai nepatinka didelė drėgmė, todėl gali augti įvairiose vietose, o jos šalinimas gali būti sudėtingas.

Pilkas pelėsis
Pilkas pelėsis, minta negyvomis organinėmis medžiagomis, gali padaryti žalos tiek augalams, tiek žmonėms. Jis primena lengvą apnašą ir gali užkrėsti įvairius paviršius, maisto produktus, taip sukeldamas riziką vartotojams.

Baltas pelėsis
Baltas pelėsis dažnai pastebimas dirvožemyje, ant medžių, augalų, sūrio ir įvairių kepinių. Namuose jis dažniausiai atsiranda ant gėlių vazonų, o ant sienų – labai retai. Žmonės dažnai klaidingai identifikuoja išblukusias nuo saulės vietas kaip pelėsį. Išblukimas, turintis kietą kristalinę struktūrą, lengvai trupinasi, tuo tarpu pelėsis yra minkštas ir purus.

Rožinis pelėsis
Rožinis pelėsis, primenantis pūkuotą rausvą debesį, nekelia pavojaus statybinėms medžiagoms, tačiau dažniausiai aptinkamas ant organinių liekanų ir puvusių produktų, tokių kaip sugadinti vaisiai ir daržovės. Nors jis nėra itin pavojingas, geriau atsikratyti maisto produktų, kuriuos jis padengė.

Žydras pelėsis
Žydras pelėsis, dar vadinamas „kilniu pelėsiu“, retai aptinkamas namuose, tačiau dažniausiai veisiasi ant medžių. Jis nėra kenksmingas žmonėms ir gali būti net naudingas, pavyzdžiui, gaminant kai kurias sūrių rūšis, tokius kaip vientisi mėlyni sūriai.

Žalias pelėsis
Žalias pelėsis, ypač matomas ant svogūnų ar česnakų, yra Penicillium genties atstovai, kaip P. expansum ir P. glaucum. Taip pat yra naudingų žaliųjų pelėsių, pavyzdžiui, Trichoderma genties pelėsiai, ypač Trichoderma viride, kurie naudojami kaip biologiniai preparatai, padedantys augalams kovoti su grybelinėmis ligomis.

Grybai gyvuoja tiek dirvožemyje, tiek vandenyje ir yra visur: laukuose, miškuose, kalnų slėniuose ir smėlio šlaituose! Oro sporų koncentracija yra ypač didelė, nes grybų sporos, kurias neša vėjas, gali kilti net iki dešimties kilometrų aukščio. Rekordiškai, grybų sporų aptikimo aukštis siekia net 33 kilometrus. Atrodo, kad pelėsiai „atsiranda iš niekur“. Pavyzdžiui, sterilus indas su maistinga terpe, paliktas atviroje vietoje, greitai pritrauks sporų iš oro, kurios, laikui bėgant, virsta įvairių spalvų pelėsio pagalvėlėmis.

Plūduriuojančių sporų koncentracija ore viršija lauko lygį. Vėjo nešamos grybų sporos lengvai patenka į palankias augimo vietas, tokias kaip maisto produktai, vandens paviršiai, augalo lapai, dirvožemis, žmogaus ir gyvūnų kvėpavimo takai bei oda. Kai sporos patenka į organizmą (ypač dideliais kiekiais), jie gali sukelti įvairias ligas.